Kiek kartų žiūrėjau interjerus skirtinguose žurnaluose, aikčiodavau, ochčiodavau, bet rezultate vis tiek - tokiuose namuose negyvenama. Pasižiūrėjau viename žurnale - japoniškas interjeras: baldai žemi, daiktų beveik nėra. Gražu. O paskui matau save (susikūprinusią) ir savo perteklinius daiktus (tokius, kaip televizorius, kompiuteris, CD kolekcija, sukištus į dėžes kokiam garaže, nes namie jie netilptų). Juokinga. Nors kojas tai būtų patogu ant kokio žemo suoliuko susidėt. Arba va kitam žurnale - paveikslai, lentynos, kibirėliai, skultūrėlės, vazelės (po 5), pagalvėlės, Liudviko XV stiliaus komoda ir provanso stiliaus krepšiai  ("Ornamentum"  ir "Bambuko sodai" ) - tikras daiktynas  ir visi daikteliai rėkia kuo garsiausiai "žiūrėk čia, va koks AŠŠŠŠ!!!". Gražu. Išprotėčiau. Ir ne tik dulkes valydama. Arba koks ultra šiuolaikiškas, stiklas, aliuminis, erdvės, spalvos. Ir visi daiktai 4 kartus jaunesni už tave. Ir pats tarp jų tokia iškasena jautiesi, tokia atgyvena. Antikvariniai dalykai, gražu, bet gal po vieną. Na ar keletas, nedaugiau nei turi senelių. Tada gal galima prisijaukinti, apsigaudinėjant, kad čia giminės paveldas. O pirties stiliaus namų jau senokai nemačiau jokiam žurnale. Dabar madingos pilys (Norviliškių) ir dvarai (Dūkšto). Ir marinistinis stilius(bet aš apie madą nieko nesuprantu. Ir apie interjerus nieko. Ir apie meną apskritai).

Reiks namie susiorganizuot baldų perstumdymą. 


Dienos atradimas: vaikinai niekaip nesupranta, kad per mergvakarį jiems ir neturi būti linksma. Linksma turi būti MUMS.